2017 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

U-17 "Development Cup" Minske apibendrinimas

U-17 rinktinės treneris Svajūnas Česnulis pasidalino su mumis įvykiais iš Minske sausio 14-22 dienomis vykusio tarptautinio turnyro "Development Cup".


"U-17 rinktinė pradėjo stovyklą Kaune sausio 6 dieną. Žaidėjai gyveno Nacionalinėje futbolo akademijoje, treniravosi Kaune ir Marijampolėje.
Man stoti prie šios komandos vairo nebuvo sunku dėl puikaus trenerių Vytauto Vaškūno ir Gintaro Krasausko įdirbio bei taktikos tęstinumo - ypač kalbant apie žaidėjus iš Nacionalinės akademijos.
Viso į stovyklą buvo pakviesti 27 kandidatai. Komandoje trūko penkių pagrindinės sudėties žaidėjų kurie su U-18 rinktine išvyko į Granatkino turnyrą Sankt-Peterburge. Nebuvo pagrindinių komandos vartininkų – A.Bražinsko neišleido klubas, o T.Čepulis patyrė traumą, taip pat dėl traumų turnyre nedalyvavo R.Gudelis bei M.Gudaitis, todėl keli rinktinės kandidatai, kurie laukdavo savo eilės pagrindinio aštuonioliktuko užnugaryje, gavo progą pasirodyti ir šio turnyro metu rinktinei atstovavo pirmą kartą. Kaip varžybos parodė, gan sėkmingai.
Iš penkių rungtynių tris laimėjome - prieš Ukrainą, Gruziją ir Suomiją (ir ne be priežasties, daug atakavome - turnyre įmušėme 10 įvarčių), vienas sužaidėme lygiosiomis su labai galinga Izraelio komanda, ir tik vienas pralaimėjome – prieš Belgiją. Tai puikus pasirodymas.
Priešininkai turnyre dalyvavo itin pajėgūs - devynios iš dvylikos komandų pateko į Europos čempionato Elitinį raundą. Trenerių štabui vertinant rinktinės, o ypatingai debiutantų pasirodymą į tai buvo atsižvelgta.
Taip pat reikia nepamiršti, kad komanda per septynias dienas sužaidė penkias varžybas. Akivaizdu, kad krūvis žaidėjams milžiniškas. Į tokį turnyrą turėtume vežtis daugiau žaidėjų. Pavyzdžiui Rusija atsivežė 27 žaidėjus, o kitos komandos mažiausiai po 22. Turint daugiau žaidėjų treneriams ne tik lengviau rotuoti sudėtimi, bet ir žaidėjų krūviai protingai paskirstomi. Kalbant apie kelionę, viskas puikiai organizuota, neturėjome jokių rūpesčių.
Visumoje vaikinai tikri šaunuoliai. Turnyro metu jie atidavė visas jėgas ir kovėsi kaip liūtai. Per paskutines dvejas rungtynes turėjome tik keturis atsarginius žaidėjus, nes Arnoldas Baulin patyrė sunkią traumą, o Ernestas Mockus susirgo. Buvo tikrai nelengva. Turėjome naujų žaidėjų ir jie stengėsi įrodyti, kad yra ne prastesni už senbuvius. Tai tik sukėlė papildomą galvos skausmą treneriams prieš kiekvienas rungtynes renkant sudėtį. Nė vienu žaidėju trenerių štabas neliko nusivylęs. Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie čia atvyko.
Taip pat viso personalo vardu noriu išreikšti dėkingumą Lietuvos Futbolo Federacijai už puikias sąlygas sudarytas ruoštis šiam turnyrui.






"Norime padėkoti visų žaidėjų treneriams ir žinoma visiems mus palaikiusiems, tiek Minske, tiek Lietuvoje." - pridėjo trenerio asistentas Gintaras Krasauskas.




Edvinas Eimontas ir Nerijus Dunauskas drauge su U-17 rinktine

Turnyro metu, Minske rinktinę aplankė LFF prezidentas Edvinas Eimontas ir generalinis direktorius Nerijus Dunauskas, kurie linkėjo sėkmės taip suteikdami vaikinams dar daugiau motyvacijos.




Dėkojame treneriams už bendradarbiavimą!






2017 m. sausio 15 d., sekmadienis

LVJFA prezidentas V. Vaškūnas apibendrina metus

Pastarieji metai futbolui negailėjo pokyčių, netrūko nei svarbių įvykių nei naujovių. Norėdami sužinoti daugiau iš pirmų lupų, šia tema pakalbinome Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacijos prezidentą Vytautą Vaškūną.





Kuo ypatingi buvo šie metai?
Praeiti metai buvo svarbūs Lietuvos futbolui. Išrinktas naujas LFF prezidentas. Man patikėtas svarbus LVJFA vadovo postas. Tai reiškia, jog atėjo laikas pokyčių metui. Stengsiuos bendruomenės pasitikėjimą pateisinti. Pacituosiu frazę:
„Kartą mokinys paklausė išminčiaus:
- Ar dar ilgai teks laukti pokyčių, kol gyvenimas taps geresniu?
- Jeigu tik laukti, tai ilgai, - atsakė išminčius.“
Nežiūrint į tai, kad aplinkui daug pavydo bei spekuliacijų apie žmones, kurie nori daryti ir daro FUTBOLĄ skaidresniu, geresniu, darbai vyksta. Ir tai maloniai nuteikia.

Nuo ko pradėjote pokyčius? Iš kur sėmėtės idėjų?
Kad planai galėtų būti įgyvendinami pilnu tempu, profesionaliai ir sklandžiai, reikalingi žmogiškieji resursai. Pirmi pokyčiai įvyko personalo aplinkoje - prioritetą skyriau suburti stiprų profesionalų kolektyvą. Sunku pasakyti, ar jau pasiektas optimalus variantas. Reikia šiek tiek daugiau laiko susidirbimui, supratimui kokiu tarpusavio santykiu paremta filosofija. Mano asmenine nuomone, norint tikslo link judėti stipriais ir tvirtais žingsniais, reikia abipusės pagarbos ir pasitikėjimo bei profesionalumo. Dabar mes dar esame susidirbimo fazėje.
Praėjusį pusmetį su darbine grupe apsilankėme pas kaimynus latvius. Susipažinome su šalies vaikų ir jaunių futbolo padėtimi. Kaimynai maloniai ir atvirai dalinosi savo patirtimi, siekiamybėmis, atskleidė kokie projektai sėkmingi, kokie ne, kuria kryptimi jie juda. Vizitas buvo produktyvus. Norėčiau paminėti, jog šalis į Lietuvą panaši tiek savo geografine padėtimi, tiek populiacija, tiek socialine padėtimi, ir su panašiu metiniu biudžetu, o vaikų ir jaunių futbolui skiria tris kartus daugiau nei mes.
Vasarą, gerbiamo kolegos, kadaise bendro klubo nario Aurelijaus Skarbaliaus, kvietimu lankiausi svečiuose Danijoje. Aurelijus supažindino su jo atstovaujamame klube propaguojama vaikų ir jaunių futbolo filosofija, sportininkų ugdymo niuansais. Diskutavome ir apie futbolo trenerius - šiuo atveju konkrečiai orientuotus ties jaunimo treniravimu - kaip burti juos, mokyti, padėti vystytis, suteikti kuo daugiau galimybių tobulintis. Šią temą pasirinkome neveltui, mat plėtojome itin aktualią idėją suburti apie 20 motyvuotų trenerių grupę aprėpiant visus šalies regionus (Nacionalinės akademijos principu), suteikti jiems aukščiausio lygio mokymosi programą ir nuolatinius kursus. Tikslas - kad jie grįžę atgal į savo regionus skleistų informaciją vietiniams kolegoms. Kaip, pavyzdžiui, jau minėti latviai, kurie jau kelintus metus organizuoja 20-ies trenerių grupės dalyvavimą Sandraugos turnyre Sankt Peterburge, stebi, analizuoja, mokosi. Be abejonės tai - neprilygstama patirtis. Darbiniu požiūriu kelionė į Daniją buvo labai naudinga.


V. Vaškūnas (dešinėje) ir A. Skarbalius (kairėje) Danijoje 


Kokie poslinkiai vyksta mūsų vaikų ir jaunių futbole? Ar jau yra apčiuopiamas progresas?
Savo rinkiminėje programoje akcentavau, kad reikia vienyti futbolo visuomenės struktūras į vieną bendrą, turinčią tuos pačius tikslus. Vėl pacituosiu – „7 vieningi stipresni už 11 ne vieningų“. Šia fraze siekiu įkvėpti ir auklėtinius jaunių rinktinėse. Nes tai tiesa. Tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva tiesiog privalome būti vieningais, kitaip ir toliau bus kaip yra – nepakankamai gerai.
Tokia padėtis, kokia pas mus yra šiandien, nėra gera terpė „sėti sėklą“. Egzistuoja ne viena problema, tarp jų susipriešinimas tarp biudžetininkų ir klubų, taikomi dvigubi standartai kompensacijos mechanizme.
Todėl daug energijos ir laiko skyriau būtent šiam tikslui. Paruošėme kompensacijos mechanizmo korekcijas ir tikiu, kad jau artimiausiame Vykdomojo komiteto posėdyje pokyčius patvirtinsime. Tai būtų didžiulis žingsnis vienybės link.
Tiesa, tai padaryti kartą jau bandėme. Nors nepavyko, manau, kad šį kartą nuodugnios diskusijos su klubais ir LFF - kurių metu išanalizuoti klausimai, išsiaiškintos grėsmės ir prieita prie praktiškai vieningos nuomonės – lems korekcijų įtvirtinimą.

Kuriose srityse, Jūsų nuomone, dar reikia tobulėti?
Paminėsiu, jog su pirmenybėmis ne viskas vyko sklandžiai. Sulaukėme daug kritikos dėl finalinių datų, dėl patekimo į juos, galiausiai dėl pačių finalų. Į kritiką reagavome atitinkamai. Nesėkmė dažnai „augina“ stipriau nei sėkmė, tačiau kad augtum kritiką reikia mokėti priimti. Atvirai sakant ne visuomet ji būna objektyvi, bet tai jau kitas reikalas. Todėl džiaugiuosi, kad yra erdvė kurioje galima išreikšti savo mintis ir objektyvią tiesą. Pasinaudodamas proga, pasakysiu jog netrukus turėsime ne tik Facebook‘o paskyrą - su naujojo sezono pradžia startuos ir naujas LVJFA internetinis puslapis.
Taigi: „Tūkstančio kilometrų kelionė prasideda nuo vieno žingsnio.“
Todėl tikiu, kad žingsnis po žingsnio, diena iš dienos kelsime reputacijos kartelę, ir nereikės ilgai laukti kol ateis diena, kuomet galėsime pasidžiaugti LVJFA kaip skaidria, vieninga ir efektyviai dirbančia organizacija, kuri kuria ir neša gėrį vaikų ir jaunių futbole.



Dėkojame už bendradarbiavimą!

2016 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

Interviu su S.Peterburgo „Zenito“ prezidentu Aleksandru Diukovu

Interviu su S.Peterburgo „Zenito“ prezidentu Aleksandru Diukovu, Sport Ekspress, 2016 02 15

Apie vaikų ir jaunių futbolo vystymą kalbama jau daug metų, tačiau mažai kas keičiama. Kaip Zenite sprendžiama ši problema?
Klubo struktūroje yra akademija ir 15 akademijos filialų skirtinguose miesto ir srities rajonuose. Tai 22 aikštės (6 akademijoje plius 16 filialuose) ir 100 trenerių. Akademijoje ir filialuose vienu metu užsiiminėja 1500 vaikų nuo 6 iki 17 metų amžiaus. Mes padedame ir kitoms mokykloms. Jeigu pridėti jų auklėtinius, bus jau apie 2000 jaunuolių.
Daug darome siekdami pakelti trenerių kvalifikaciją – nuo specialios programos su universitetu, kurios metu jie įgyja pagrindinius darbo su vaikais ir pedagogikos įgūžius, iki stažuočių geriausiose Europos akademijose.
Mūsų piramidės struktūros viršūnėje Zenit-2 komanda, kurioje žaidėjai įgyja žaidybinę praktiką. Taip pat aktyviai naudojame tokį meistriškumo didinimo instrumentą kaip jaunų žaidėjų nuomą kitose komandose pasiliekant galimybę vėliau išpirkti atgal jų kontraktus.

Žaidėjai neįsilieja į pagrindą, kame problema?
Kol kas mūsų parengimo sistema nėra tokia efektyvi. Iš vienos pusės, objektyviai reikia šiek tiek daugiau laiko. Mes sukūrėme savo akademiją 2009m. “Smiena” futbolo mokyklos pagrindu. Iki tol klube nebuvo savo futbolo mokyklos. „Lokomotyvas“, „Dinamo“, „Spartakas“ sukūrė savo rezervo parengimo sistemas kur kas anksčiau. Iš kitos pusės, nėra ką slėpti, yra ir trukdžiai bei problemos klubo darbe, kurie absoliučiai subjektyvūs. Tačiau mes tai šaliname.
Ir kas dar svarbu. Svarbu tai, kad mūsų akademijos komandos ir Zenitas-2 komanda būtų vieningos sistemos dalis. Jokia akademija, nesvarbu kokios būtų sukurtos ten sąlygos, viena nesugebės išugdyti aukštos klasės žaidėjų. O mūsų vaikų ir jaunių futbolas ir rezervo rengimo sistema reikalauja rimto perdarymo.

Rusijoje nėra vieningos rezervo parengimo sistemos

Atrodo vaikų futbolui ir futbolo mokykloms išleidžiame nemažai pinigų kaip sakė V. Mutko prezidentinėje taryboje yra virš 1,5 tūkstančio…
Taip, investuoja į futbolą, tame tarpe ir jaunimo, pas mus daugelis: RFS, regioninės federacijos, komitetai, regionų sporto ir švietimo ministerijos. Yra ir privatūs investuotojai. Klubai, įmonės. Tai gerai, tačiau nėra vieningos rezervo parengimo sistemos, nėra koordinacijos, yra resursų ir jėgų išsklaidymas. Jeigu objektyviai įvertinti tų 2500 mokyklų (apie kuriuos kalbėjo Vitalijus Mutko, pagal RFS duomenis, RF 2013 buvo 2488 futbolo mokyklų ir futbolo skyrių) galimybes, tai akivaizdu, kad pas daugelį iš jų nėra sąlygų Premier lygos lygio komandų ir rinktinės žaidėjų ugdymui.
Futbolo mokyklų ir akademijų, kuriose yra šiuolaikiška materialinė-techninė bazė, kvalifikuotas trenerių personalas ir galimybės užtikrinti reikalingą varžybų lygmenį, ne taip ir daug: 10-12, daugiausiai 15. Tai žinomi Maskvos klubai, plius Rubinas, Krasnodaras, Zenitas, Strogino, Čertanovo, Konopliovo akademija. Neblogi rezultatai FM Zenit Peterburge, su kuria bendradarbiaujame. Dar yra pora kitų mokyklų, kur sąlygos priimtinos. Pažiūrėkite, kas pagrinde parengęs žaidėjus mūsų jaunimo rinktinėms? Būtent išvardintos mokyklos ir akademijos.

Šaliai su 120 mln. gyventojų 15 mokyklų iš tiesų nėra daug.
Jeigu pažiūrėtume į vaikų skaičių, kurie treniruojasi tokiose vedančiose mokyklose, tai būtų kokie trys tūkstančiai, na gal kažkiek daugiau. Tai bendras skaičius žaidėjų nuo 6 iki 17-18 metų. Ne per daugiausiai. Galima būtų sakyti išvis nieko palyginus su ta pačia Vokietija, kur 366 regioniniai baziniai parengimo centrai ir 53 profesionalūs centrai sukurti prie profesionalių klubų. Šie centrai turi tokias pat materialines-technines sąlygas kaip kad mano išvardintos mūsų vedančios mokyklos ir akademijos. Priedo, Vokietijos teritorija gerokai mažesnė, kas leidžia užtikrinti šiems centrų ir akademijų auklėtiniams reguliarią ir intensyvią varžybinę praktiką reikiamame lygyje. Būtina paminėti visai kitą Vokietijos vaikų ir jaunių ugdymo sistemos skirtingų grandžių koordinacijos ir bendradarbiavimo lygį. Tai leidžia palaikyti visų mokyklų vienodai aukštą lygį, patempti atsiliekančias, nuosekliai kelti kartelę ir nepamesti talentingų vaikų perduodant juos į kitą lygį jiems augant.
Mokyklos koncentruojasi į darbą su vaikais, baziniai regioniniai centrai – kitas lygis, koncentruojasi į darbą su 11-14 metų vaikais, ir kiek aukščiau, profesionalūs centrai-klubų akademijos, kurių pagrindinė užduotis – maksimalus 15-18 metų žaidėjų vystymas. Iš esmės, tai piramidė, kurios visi elementai standartizuoti gerąją prasme ir tvirtai surišti vienas su kitu.
Todėl neturėtų stebinti, kad Vokietijos parengimo sistema dirba efektyviau. Didesnis skaičius vaikų, kurie gauna reikalingas pasiruošimo sąlygas – didesnis skaičius parengtų kvalifikuotų žaidėjų.

Vadinasi, Vokietijoje yra vaikų ir jaunių futbolo piramidė, o pas mus nėra?
Pas mus taip pat yra. Problema ta, kad mūsų piramidės elementai nežino, kad jie yra piramidės dalis. Jie atskirti, kiekvienas sau, bendradarbiavimas greičiau atsitiktinio, nei sisteminio pobūdžio. Kita vertus, kaip ir sakiau, antrojo lygio mokyklų ir akademijų su tinkama infrastruktūra ir galimybėmis vystyti 11-18 metų žaidėjus, labai mažai. Žinoma, ne visos iš 2500 mokyklų, kurios atlieka pradinę 6-7 metų vaikų peržiūrą ir selekciją, duodami jiems futbolo pradmenis, turi reikalingą materialinę-techninę bazę ir reikalingą trenerių personalą. Ir čia yra kur padirbėti. Tačiau vienareikšmiškai – mokyklų, kurios gebėtų atlikti antrinę 10-11 m. žaidėjų selekciją ir atrinkti pačius gabiausius vaikus, o toliau maksimaliai atverti ir realizuoti jų potencialą turėtų būti žymiai daugiau. Jeigu, žinoma, mes norime sportinio rezervo parengimą pakelti į kitą lygmenį, o ne tiesiog spręsti socialinius uždavinius – auginti sveikus piliečius, futbolininkus – mėgėjus.
Regioniniai centrai, sukurti vaikų ir jaunių sporto mokyklų pagrindu, galėtų tapti šios piramidės antros pakopos ugdymo įstaigomis. Be gabiausių vaikų atrankos ir vystymo vienas iš jų uždavinių turėtų būti pirmosios pakopos įstaigų veiklos koordinacija ir metodinės pagalbos teikimas.
Trečias lygis – klubų akademijos ir keletas regioninių centrų, praėjusių papildomą sertifikavimą ir turinčių aukštesnį materialinį-techninį, žmogiškųjų resursų lygį. Tokių turėtų būti ne mažiau 30 ties. Šiame selekcijos lygyje turėtų būti dirbama su 15-18 metų paaugliais.
Ir piramidės viršūnėje – jaunimo rinktinių parengimo centras.

Valstybė skiria futbolui rimtus pinigus

Pagal jus, nuo ko reikėtų pradėti einant tokios piramidės link?
Nustatyti standartus, kuriuos turi įgyvendinti kiekviena įstaiga atitinkamame lygyje. Atlikti reviziją, visų egzistuojančių sporto mokyklų ir akademijų licencijavimą. Nustatyti kiekvienos įstaigos rolę, parengti kiekvienai įstaigai kelio gaires ir programas, kurios leistų pasiekti reikalingą lygį, nes suprantama, daugelis mokyklų ir centrų neatitiks nustatytų standartų.
Renkant mokyklas ir sprendžiant dėl jų rolės labai svarbu naudotis klasterių sudarymo principu. Vokietijoje ir Olandijoje tu sėdi į autobusą ir už 20-30 minučių jau žaidi prieš komandą, kuri tau duoda tinkamą pasipriešinimą. Pas mus, be Maskvos regiono, tokios galimybės praktiškai nėra. Net Peterburge, mokyklų, kurios galėtų sudaryti konkurenciją mūsų akademijai, labai mažai. Apie kitus regionus net nekalbu. Galima Tolimuosiuose rytuose sukurti puikiausią akademiją, tačiau ar ten futbolu užsiiminėjantys vaikinai gaus reikalingos atitinkamo lygio žaidybinės patirties? Akademijas ir regioninius centrus reikia kurti klasterių principu, kad jų auklėtiniai viso sezono metu gautų tinkamo lygio varžybas.
Ypatingo dėmesio reikalauja trenerių parengimo klausimas. Tai mūsų Achilo kulnas. Deja, egzistuojanti šių specialistų parengimo kokybė nėra aukšta. Iš esmės, kiekvienas norintis tapti vaikų treneriu išleidžia pinigus ir po kurio laiko gauna galimybę? Tarpregioninių centrų trenerių rengimo ir licencijavimo lygis nėra aukštas, nekalbant jau apie pedagoginių žinių, vaikų psichologijos, reikalingų dirbant su vaikais, nebuvimą.

Tačiau kur gauti lėšų reikiamų piramidei ir jos lygiams vystyti?
Suprantama, kad kiek bedirbtum su sponsoriais, Rusijos futbolo sąjungos resursų tam nepakaks. Ir šiame kontekste ypatingai svarbus bendras pastangų koordinavimas tam, kad efektyviai perskirstyti visas šiuo metu vaikų ir jaunimo futbolui skiriamas lėšas. Iš esmės, lėšų skiriama nemažai.

Per kokį laiką realu pastatyti tą piramidę apie kurią kalbate?
Standartų parengimas, sertifikavimas, gairių kiekvienai ugdymo įstaigai sudarymas užims 1,5-2 metus.
Atsirinktų futbolo mokyklų privedimas iki nustatytų standartų, trenerių rengimo ir licencijavimo centrų darbo kokybės pakėlimas, visko suderinimas ir nušlifavimas, žinoma, užims daugiau laiko.

Tai, ką papasakojote - visa programa. Ar nėra noro pristatyti jos kolegoms RFS Vykdomajame komitete?
Tai, ką aš papasakojau, yra tiesiog koncepcija. Kad ji taptų programa – būtina papildoma analizė, standartų nustatymas, biudžetas ir pakankamas finansinių šaltinių skaičius. Tikiuosi, kad metų pradžioje sportinio rezervo parengimo ir vaikų ir jaunių ugdymo sistemos vystymo klausimas bus pakeltas Vykdomajame ir bus duoti atitinkami nurodymai.

RFS buvo sukurtas vaikų ir jaunių futbolo vystymo komitetas. Ar kontaktuojate su I. Lebedevu, kuris tuo užsiima?
Yra susitarimas dėl susitikimo.

Kas turi būti atsakingas už tokios programos parengimą ir įgyvendinimą visuose lygiuose? Tai gana brangu…
Už programos parengimą, žinoma, turi būti atsakinga RFS. Tačiau kas svarbu. Kadangi vaikų futbolui ir sporto mokyklų išlaikymui žymias sumas skiria regionai (per sporto komitetus ir švietimo komitetus), logiška būtų išnaudoti ir šias finansines lėšas programos įgyvendinimui.
Todėl akivaizdu, kad ši RFS parengta ir patvirtinta programa ar strategija, gavusi pritarimą vyriausybiniame lygyje, prisidės prie to, kad regionai ir savivaldybės pradės leisti lėšas futbolui ne tik pagal savo norą ir supratimą, tačiau bandys veikti sinchronizuotai, bendros strategijos rėmuose.

T.y., RFS paveiks klubus, o Vyriausybė regionus?
Tai turi būti valstybinė programa. Šiuo metu valstybė leidžia rimtus pinigus Pasaulio čempionato pasirengimui.  Todėl Vyriausybė turi būti suinteresuota, kad toks didžiulis renginys būtų ne vienadienis, o suteiktų impulsą futbolo vystymui Rusijoje.


2016 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

"SMART FOOTBALL" teorija pagal Ispanijos specialistus

FA Žalgirietis 2004 (U-12) treneris ir FC Žalgiris B asistentas Vaidas Sabaliauskas informatyviu straipsniu dalinasi savo patirtimi ir žiniomis, įgytomis Ispanijoje vykusiuose futbolo trenerių tobulėjimo kursuose. V. Sabaliauskas rašo:

SMART FOOTBALL
Kolega, jei gyvenime jau VISKĄ ŽINAI, negaišk savo brangaus laiko ir neskaityk kas parašyta žemiau !!!

O visiems kitiems, kuriems svarbu ir įdomu inovacijos, mielai kviečiu sugaišti 10 minučių ir galbūt sužinoti šį tą naujo.


Vaidas Sabaliauskas kursuose Ispanijoje (dešinėje)

Spalio 21 - 30 dienomis su kolega Žydrūnu Grudzinsku, bei dar trimis latviais ir vienu lenku teko dalyvauti “Smart Football” (http://smartfootball.es/en/home/) rengiamuose futbolo trenerių tobulinimo kursuose (“Smart Football level 1” ir “Smart Football level 2”) Ispanijoje, Salou mieste. Čia yra įsikūrusi “International Technifootball academy”, kurioje gyvena ir tobulinasi žaidėjai iš visų žemynų. Įspūdingoje bazėje žaidėjai ugdomi aukščiausio lygio futbolui. Futbolo treniruotės vyksta “Salou football resort” esančiame aikštyne, kuriame yra 4 dirbtinės dangos aikštės, 3 natūralios žolės aikštės, bei 1 mišri aikštė (dirbtinė danga su natūralia veja). Akademijos auklėtiniai treniruojasi kiekvieną dieną, o dalis jų atstovauja jaunimo arba vyrų komandas dalyvaujančias Ispanijos futbolo čempionate. 

Smart Football kursų lektoriai Gerard Fond Hernandez ir Jan Esteller teigia, jog Ispanijos futbolas pastaruosius 20 metų rinko visą galimą informaciją iš savo srities specialistų ir sudarė vieną sistemą, kuri yra pamatas šiuolaikinio futbolininko ugdyme.


Fizinis rengimas -> individualių futbolo veiksmų technika sujungta su fiziniu rengimu -> ciklinis ugdymas, kurio pamatas yra supratimas, kuriuo laikotarpiu kas yra tinkamiausia sportininkui -> taktinė periodizacija, kurios principas futbolo pratimai pagrįsti veiksmais aikštėje, žaidybinių situacijų sudarymu. Visa tai sudėjus į visumą galime pavadinti “Smart football”. Filosofija teigia, jog norint ugdyti žaidėją būtina stiprinti/greitinti žaidėjo matymą, neuronų kelią kiekvieno veiksmo metu. Tai galima pasiekti kuomet žmogus tą patį arba labai panašų veiksmą atlieka daug kartų - automatizmas. Automatizmui pasiekti labai svarbų vaidmenį atlieka mielinas (Myelin) (https://en.wikipedia.org/wiki/Myelin), kuris padeda informacijai mūsų organizme keliauti labai sparčiai. Kuomet dažnai atliekame tuos pačius ar labai panašius futbolo veiksmus, aplink mūsų aksonus “sukasi” mielinas (mielino dangalas). Kuo daugiau mielino - tuo trumpesnis informacijos kelias neuronų keliu nuo receptorių iki smegenų, ir nuo smegenų iki raumenų (veiksmas). Taipogi nederėtų pamiršti sinapsių, kurios yra tarp vieno neurono aksono ir kito neurono dendrito taip sudarydamos neuronų kelią.


“Smart Football” filosofija teigia norinti padėti atsiskleisti žaidėjo kūrybiškumui, mąstymui, ugdyti žaidėją gebantį aikštėje ir gyvenime pasirinkti geriausią iš esančių variantų. Tai padaryti galima tik vienu keliu - leisti žaidėjams viską išbandyti ir atsirinkti (padėti atsirinkti) tinkamiausią variantą kiekvienoje situacijoje. Šiame ugdyme nėra izoliuotų futbolo technikos pratimų, kurių metu nėra sprendimų priėmimo ir yra neapkrautos futbolininko smegenys. Visi futbolo veiksmai atliekami dažnai juos kartojant (skirtingose formose), kol žaidėjas sugeba juos atlikti pasąmonės lygmenyje (pasąmonė - kuomet nereikia galvoti apie veiksmo atlikimą, jis atliekamas automatiškai).


Dažniausiai susiduriame su tokia ugdymo chronologija:

Neteisingai -> Pasąmonė (kuomet blogai atliekame naują veiksmą nežinodami kaip jį atlikti)

Neteisingai -> Sąmonė (veiksmą atliekame suprasdami ką darome, bet vis vien blogai)
Teisingai -> Sąmonė (veiksmą atliekame teisingai, galvodami kaip ką atlikti)
Teisingai -> Pasąmonė (veiksmą atliekame teisingai ir automatiškai)
Sąmonės lygmenyje mes apgalvojame ±40 vnt/per laiko vnt, pasąmonės lygmenyje ±11.000.000 vnt/per laiko vnt. Skaičiai puikiai iliustruoja kokią įtaką mūsų veiksmams atlieka išmoktas įgūdis. Pvz.: mes negalvojame kaip reikia eiti, kada/kaip statyti koją, kokia veiksmų seka pastačius vieną koją, ar kelyje atsiradus kliūčiai… Mes tai esame įvaldę iki automatizmo (pasąmonės lygmens) ir puikiai galime susidoroti su šia užduotimi.
Tokiam lygmeniui pasiekti reikia daug valandų praleistų tobulinant atliekamą veiksmą, suprasti kaip tas veiksmas vystosi nuo pradinės stadijos iki paskutinės. Kiekvienos futbolo treniruotės (gyvenimo taipogi) metu mūsų veiksmų chronologija atrodo taip:
Pojūtis -> 
Analizavimas -> 
Sprendimas -> 
Sprendimo pakeitimas (labai svarbus ir dažnas atvejis futbole) -> 
Veiksmas.

Pagal šią metodiką futbolo treniruočių metu yra atsisakoma visų pratimų susijusių su deskontekstualizacija (veiksmai nesusiję su futbolo situacijomis). Kaip dažnai teko matyti pratimą, kurio metu žaidėjai sustoją kvadrato ar trikampio kampuose atlikdami kamuolio perdavimą (spardymą) iš taško A į tašką B, po jo į tašką C ir t.t. (http://www.sportsessionplanner.com/s/…/Passing-Practices.ht…)? O dabar pagalvokite kiek kartų tai esate matę futbolo rungtynių metu??? Būtent tai ir yra futbolo veiksmo atkartojimas, kurio aikštėje niekuomet nepamatysime! O kaip dažnai esate matę rungtynių situaciją kuomet žaidėjai 3v1 / 3v2 / 4v2 / 4v3 ir pan. kamuolio perdavimo arba driblingo veiksmais išsaugoja kamuolį savo komandai (https://www.youtube.com/watch?v=smL1pAh-zwo)?

Treneri, kiek laiko Tavo ugdoma komanda skiria fizinių ypatybių lavinimui, izoliuotų technikos veiksmų mokymuisi ir tobulinimui, prastovoms dėl blogai suplanuoto laiko dozavimo, taktiniams veiksmams ir galiausiai futbolui? Futbolas ir visos realios žaidybinės situacijos turėtų būti kiekvienos treniruotės pagrindas stengiantis išugdyti žaidėją gebantį priimti sprendimus aikštėje. “Smart Football” filosofija sako: NE! izoliuotų futbolo veiksmų mokymuisi nekintančiomis sąlygomis. Jie teigia, jog svarbiausia yra ne taisyklinga veiksmo atlikimo technika, o geriausias pasirinkimas kiekvienoje situacijoje. Nėra visiškai vienodų žaidėjų gebančių tą patį futbolo veiksmą atlikti identiškai, kiekvienas žaidėjas tą patį futbolo veiksmą atliks su sau būdingu akcentu. Pvz.: kaip ir nėra dviejų visiškai identiškų patiekalų. Net jei juos ruoštų aukščiausios klasės virtuvės šefai, kiekvienas patiekalas nebus identiškas. Kyla klausimas, o kaip futbolininkai mokinami taisyklingo futbolo veiksmo atlikimo technikos? Atsakymas daugumai bus visai nepriimtinas, treneriai klausimų pagalba priverčia žaidėją mastyti, bandyti, vėl mastyti, vėl bandyti…. Kol galiausiai jis atranda tinkamiausią veiksmo atlikimą, o svarbiausia jis supranta ką, kada ir kaip atlikti, kad pasiektų norimą rezultatą! Kaip dažnai rungtynių metu matome situaciją, kuomet žaidėjas pasirenka prastą veiksmą (nors treniruotėse ir “šlifavote” analogišką situaciją daugybę kartų)? Tai labai paprastas atsakymas, futbolininkas gali žinoti, kur bėgti kai kamuolys yra vienoje ar kitoje aikštės zonoje, bet varžovai, besikeičianti situacija, lėtas informacijos apdorojimas priverčia ne visuomet pasirinkti optimaliausią sprendimą. O kaip dažnai žiūrėdami pvz. “FC Barcelona” rungtynes pagalvojate: kaip jie taip sugeba? Atrodo tarsi žaistų Playstation ir žinotų visų veiksmų chronologiją! Visa tai nėra taip sudėtinga, kuomet futbolininkas (ar 11 futbolininkų aikštėje) geba priimti sprendimus nuolat besikeičiančiose situacijose, suprasti ką/kada/kur gali atlikti geriausiai savo komandos draugų, kamuolio, varžovų, vartų atžvilgiu.
Treniruotės (mokymosi sesijos) ir pratimų (problemų) koncepcija: 
Kodėl “mokymosi” ir kodėl “problemų”? Kiekvieną kartą kuomet sportininkas atkeliauja į aikštyną trenerio pagrindinis uždavinys yra, kad sportininkas iš jo išeitų geresnis nei įėjo. O tai galima pasiekti tik iškėlus naujus uždavinius (problemas) su kuriais futbolininkas turi susidurti ir padaryti tinkamas išvadas (pasimokinti). Ispanai terminą “treniruotė” pakeitė terminu “MOKYMASIS”, o terminą pratimas - “PROBLEMA”. To pasekoje žaidėjas atkeliauja į aikštyną kur mokinasi kaip išspręsti vis naujas problemas.
Pratimas - kuomet treneris papasakoja viso pratimo taisykles, kelią, eigą, atlikimą.
Problema - kuomet treneris pasako užduotį, o patys žaidėjai turi rasti sprendimą.
Kiekvienos mokymosi sesijos metu treneris yra paruošęs 4 problemas (P1, P2, P3, P4). 
P1 - žemo psichologinio ir fizinio intensyvumo veiksmai kamuolio cirkuliacijai nedidelėje (3 - 8) žmonių grupėje.
P2 - vidutinio psichologinio ir fizinio intensyvumo veiksmai kamuolio cirkuliacijai didelėje (8 - 20) žmonių grupėje.
P3 - didelio psichologinio ir fizinio intensyvumo veiksmai, kurių tikslas tranzicija iš gynybos į ataką, arba atvirkščiai, atakos užbaigimas.
P4 - vidutinio psichologinio ir fizinio intensyvumo veiksmai - FUTBOLAS (gali būtį su užduotimis).

Žemas, vidutinis, aukštas psichologinis (cognitive) ir fizinis (physical) intensyvumas, kas tai?
Kiekvienoje problemoje žaidėjas susiduria su psichologiniais iššūkiais:
Erdvė - laikas. Kuo daugiau turime erdvės, tuo daugiau laiko priimti tinkamiausią sprendimą.
Taisyklės - kuo daugiau taisyklių, tuo lengviau priimti sprendimą, nes mažiau pasirinkimų.
Žaidėjų skaičius - kuo daugiau žaidėjų, tuo daugiau variantų sprendimui.
Patirtis - kuo daugiau patirties, tuo lengviau priimti tinkamą sprendimą.
Rolė - skirtumas ar žaidi “neutraliu” aikštės viduryje kur tave spaudžia laikas ir varžovai, ar aikštės krašte, kur tu dažniausiai matai visą aikštę prieš save ir aplink varžovų mažiau nei viduryje. 
Atsakomybė už prarastą kamuolį - kuomet kamuolį prarandi toli nuo savų vartų ir kuomet jį prarandi arti savų vartų.
Žinojimas - žaidimo supratimas, varžovo ir jo stiliaus analizė.

Taipogi kiekvienoje mokymosi sesijoje žaidėjas susiduria su daugybe trenerio klausimų ir visuomet turi ieškoki savyje geriausio atsakymo (suprasti futbolo situaciją) į trenerio iškeltą problemą. Posovietinėje ugdymo sistemoje dažnai galima išvysti kaip treneris rodo žaidėjui kur kada bėgti, ką kuriuo momentu atlikti, negana to dar galima ir išgirsti kaip ugdytinis tik pradėjęs savęs ieškojimo futbole kelią, iš trenerio sulaukia replikų…

“PLAYSTATION TRENERIS” būtent taip ir ne kitaip reikia vadinti trenerį (gal net futbolo “ekspertą”), kuris rungtynių metu nurodinėja žaidėjams kur bėgti, kada driblinguoti, o kada atlikti perdavimą ar smūgiuoti, kuomet atlikti perdavimą į laisvesnę zoną, kada “išsirinkti” varžovus pavojinguose momentuose prie savų vartų, kada vartininkui kamuolį į žaidimą įvesti kuo galingesniu smūgiu… Nes tik taip dažniausiai tegalima laimėti, tik taip tegalima patenkinti savo, savo vadovų ar tėvelių ego. PAMIRŠKITE! TAI ATGYVENA, LEISKITE ŽAIDĖJAMS PATIEMS PRIIMTI SPRENDIMUS!!! Tie sprendimai, kaip jau minėjau, pradžioje bus dažnai klaidingi, reikės daugiau laiko juos atlikti, nes viskas vyks iš mūsų sąmonės. Kodėl visa tai sakau? Ogi todėl, kad mes norime išugdyti žaidėją gebantį ginti jaunimo, o vėliau ir nacionalinės rinktinės vardą, priimti teisingus sprendimus aikštėje, operatyviai reaguoti į vis besikeičiančią situaciją, bet patys jam darome “meškos paslaugą”. Ispanijos, Belgijos, Olandijos ir dar daugelio “futbolo šalių” treneriai (būna ir išimčių) rungtynių metu tikrai nėra “playstation treneriai”, jie į rungtynes žiūri kaip į savaitinio pratybų ciklo egzaminą. Ką jau pavyksta įgyvendinti rungtynių metu, kur dar reikia pasitempti, su kokiomis naujomis problemomis susiduria auklėtiniai. Treniravimas ilgas ir sudėtingas procesas, kuris reikalauja daug laiko, didelių investicijų į ateitį. Svarbiausia, jog žaidėjas apie 20-tuosius savo gyvenimo metus “belstųsi” į vyrų futbolą aukščiausiame lygmenyje. Anot kolegų iš Ispanijos šis procesas nenutrūkstamai trunka ±15 metų, būtent per tokį laikotarpį turime padėti žaidėjui išmokti susitvarkyti su didžiąja dalimi problemų.

Besibaigiant “Smart Football level 1” ir “Smart Football level 2”, kaip ir vaikams rungtynių metu, taip ir treneriams teko susidurti su egzaminu. Šio išbandymo metu reikėjo sudaryti mokymosi sesiją atitinkamam žaidėjų skaičiui pagal psichologinį ir fizinį sudėtingumą, kiekvieną pavyzdį priskirti konkrečiai problemos daliai, iškelti problemų tikslus, tikslų refleksijas ir probleminius klausimus kurių pagalba ugdytiniai rastų kelią į problemos tikslo įgyvendinimą. Vėliau teko keistis darbais su kolegomis, koreguoti, pateikti papildomus pasiūlymus. Įdomi patirtis, kuri tikrai priverčia smegenis maksimaliai įsijungti į darbą.

Stažuotės metu teko lankytis “Catalonia SuperCup” finalinėse rungtynėse tarp FC Barcelona ir Espanyol ekipų, pergalę Tarragonos stadione rezultatu 1:0 iškovojo Espanyol komanda. Taipogi teko lankytis garsiajame La Masia futbolo komplekse, kuriame gyvena ir treniruoasi FC Barcelona akademijos auklėtiniai. Šioje bazėje stebėjome FC Barcelona U-19, o vėliau ir U-14 rungtynes. Vaizdas aikštėje tikrai neeilinis stebint šią pirmosios komandos pamainą. Jie žaidė futbolą, o ne spardė kamuolį ir bėgiojo paskui… Galiausiai viską vainikavo Camp Nou stadiono šturmas bei FC Barcelona - Granada komandų rungtynės.
Apibendrinant galima drąsiai teigti, jog pamatėme futbolą iš visai kitos pusės. Nauji metodai, naujas braižais, 115 valandų teorinio bei praktinio darbo ir viltis, jog galime bent dalį to pritaikyti mūsų jauniesiems sportininkams! 
AČIŪ Žydrūnui Grudzinskui, FA Žalgirietis ir FC Žalgiris už galimybę pasisemti žinių!!!


Laukiu Jūsų subjektyvių ir objektyvių nuomonių bei įžvalgų!

2016 m. spalio 28 d., penktadienis

LVJFA prezidentas aplankė Utenos rajono apskrities miestus

Prieš keletą dienų Lietuvos vaikų ir jaunių asociacijos prezidentas Vytautas Vaškūnas keliavo po Utenos rajono apskrities miestus. Norėdami pasigilinti į vizito priežastis, su juo susitikome ir trumpai pasikalbėjome.

Vytautas Vaškūnas (kairėje prie lango) ir Dainius Širvys (dešinėje) susitikime

Q: Koks kelionės tikslas?
A: Šią savaitę bendra iniciatyva kartu su Utenos apskrities prezidentu Dainiumi Širviu per dvi dienas aplankėme septynis miestus. Pirmąją dieną Rokiškį, Zarasus, Visaginą ir Ignaliną, o antrąją Uteną, Anykščius, Molėtus. Šios kelionės tikslas - susipažinti su vaikų ir jaunių futbolo aktualijomis, treniravimosi sąlygomis, teigiamais aspektais bei problemomis Utenos apskrities miestuose. Vizito metu susitikome su savivaldybės atstovais, vicemerais, sporto skyrių vadovais, direktoriais ir treneriais. Norėdamas išgirsti jų nuomonę, pasinaudojau proga ir pristačiau šiai dienai labai svarbią idėją – kompensacijos klausimą kurį svarstys vykdomasis komitetas artimiausiame posėdyje. Visi išgirdę idėją - tiek biudžetinės įstaigos (sporto mokyklos), tiek klubai palaikė ją šimtu procentų.

Q: Ką būtent reiškia kompensacija šiame kontekste?
A: Kompensacija tai piniginė išraiška kurią už išugdytą sportininką gauna atsakinga įstaiga. Šiai dienai yra taikomi dvigubi standartai kompensacijos mechanizme - ji taikoma tik klubams, o biudžetinėms įmonėms netaikoma. Tai yra akivaizdus futbolo visuomenės priešinimas. Mano idėja yra kad turi būti visiems lygios galimybės.

Q: Kas dar svarbaus paaiškėjo lankant miestus?
A: Visuose jų infrastruktūra treniravimuisi yra gera arba patenkinama. Pagrindinė problema yra žmogiškieji ištekliai - trūksta trenerių ir žaidėjų. Šis vizitas buvo tikrai labai reikalingas ir naudingas. Tai buvo pirma kelionė, ji pasisekusi, vėliau aplankysime kitus regionus ir pažindinsimės su jų padėtimi ir aktualijomis.


Dėkojame už bendradarbiavimą!
- LVJFA

2016 m. spalio 21 d., penktadienis

U-19 pasirodymo apibendrinimas trenerio akimis

Jaunių rinktinių pasirodymai atrankose į Europos čempionatą sukėlė nemažai kalbų. 

U-19 komandos treneris Svajūnas Česnulis išsamiai ir plačiai apibendrino savo vadovaujamos rinktinės pasirodymą išsakydamas esamus faktus, nuomones bei  atsakydamas į kritiką.

Svajūnas Česnulis greta rinktinės personalo
„Su vaikinais susirinkę į pirmąją treniruočių stovyklą išsikėlėme tikslą, kad turime patekti į kitą atrankos varžybų etapą. Deja, to padaryti nepavyko ir aš prisiimu atsakomybę už komandos nesėkmes. Vis dėlto, noriu pasakyti, kad šioje rinktinėje netrūko problemų. Aš ją perėmiau 2015 metų gruodį, prieš tai ji beveik metus buvo pamiršta. Per praėjusius 10 mėnesių mes turėjome kelias treniruočių stovyklas, dalyvavome Baltijos taurės varžybose, kontrolinėse rungtynėse. Sąlygas pasirengimui futbolo federacija sudarė tikrai labai geras. Už tai norėčiau padėkoti federacijos vadovams, taip pat rinktinės vadovams. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į kelis esminius aspektus. Visų pirma, skirtingai nei 17-mečių rinktinė, kurios branduolį sudaro V. Vaškūno treniruojami Nacionalinės futbolo akademijos auklėtiniai, kartu praleidę bent dvejus metus, 19-mečių komanda buvo sudaryta iš skirtingų klubų atstovų, dalis futbolininkų šiuo metu jau žaidžia užsienyje. Prieš pat atrankos varžybas paaiškėjo, kad dėl traumų mums negalės padėti „Žalgirio“ dublerių komandos atstovas Lukas Vaičiūnas, Italijoje žaidžiantis Edgaras Dubickas, Simonas Jurgilas iš „Trakų“ bei dar keli futbolininkai. Pirmose rungtynėse sunkią traumą patyrė pagrindinis komandos gynėjas P. Širvys. Be to, užsienio klubuose žaidžiantys vaikinai prie rinktinės prisijungė tik prieš pirmas atrankos etapo rungtynes. Komandos lyderiai buvo pervargę, L. Mėgelaitis Italijoje savo klube rungtyniavo spalio 1 dieną visas 90 minučių ir į Lietuvą grįžo jau spalio 2 dieną. T. Krapikas prie komandos prisijungė spalio 3 dieną, į treniruotę atvyko tiesiai iš oro uosto. Mūsų atakų lyderiai J. Momkus ir E. Stočkūnas į rinktinę atvyko rugsėjo 29 dieną, prieš tai jie savo klube per 10 dienų sužaidė 4 varžybas po 90 minučių, tai natūralu, kad žaidėjai buvo ryškiame nuovargio fone. To pasekoje mūsų komandos lyderiai paprasčiausiai negalėjo pademonstruoti visų savo galimybių“, - paaiškino S. Česnulis.

U-19

Po kelių metų dabartiniai 19-mečių rinktinės nariai turėtų sudaryti Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) rinktinės branduolį.

„Manau, kad mes pernelyg sureikšminame jaunesnio amžiaus grupių rinktinių rezultatų svarbą. Be abejo, visi norime laimėti, tačiau pagrindinis mūsų uždavinys – paruošti žaidėjus nacionalinei rinktinei. Pradžioje jie turi patekti į U-21 jaunimo rinktinę, o tada - į nacionalinę. Šiame atrankos cikle du 19-mečiai – Eligijus Jankauskas iš Marijampolės „Sūduvos“ ir Julius Momkus iš „Žalgirio“ B komandos jau buvo kviečiami į U-21 rinktinę. Neabejoju, kad ateityje joje žais ir mūsų „legionieriai“ – Ispanijoje rungtyniaujantys Deividas Šešplaukis ir Rokas Lekiatas, „italai“ - Titas Krapikas, Edgaras Dubickas bei Linas Mėgelaitis, Olandijoje žaidžiantis Martynas Medelinskas ir kiti. Iš mūsų rinktinės net 9 vaikinai žaidžia užsienyje. Jei jie stabiliai rungtyniaus savo komandose ir sunkiai dirbs treniruotėse, tai po kelių metų jie atstovaus U-21 jaunimo rinktinę“, - pranašavo rinktinės treneris.

S. Česnulis taip pat nepabijojo argumentuotai atsakyti į bendros profesijos atstovų kritiką:

„Pilnai sutinku su U-21 rinktinės trenerio A. Vingilio išsakyta kritika, tačiau su trenerio V. Liubšio kritika - tikrai ne. Jei vėl reikėtų rinktis žaidėjus iš naujo mes, trenerių štabas, pasirinktume tuos pačius žaidėjus. Po šešių mėnesių gal patektų į komandą ir kiti keli vaikinai, bet šiame etape išrinkti futbolininkai buvo stipriausi.

Norėčiau šiek tiek paaiškinti sprendimus dėl pasirinktų žaidėjų.
Septyni iš jų buvo 1999 metų gimimo, ir ne veltui. Iš jų 3 rungtyniauja užsienyje. Tai vartininkai T. Krapikas ir O. Šiaulys bei Olandijoje „Feyenoord“ klube daug ir gan sėkmingai rungtyniaujantis D. Kubilinskas. Dėl likusių keturių, norėčiau trenerio paklausti. ar Panevėžio U-19 komanda turi geresnių žaidėjų į konkrečias pozicijas negu puolėjas D. Sūnelaitis ar D. Vitkus? Ar kraštinį gynėją turi geresnį nei Matas Voronko? Manau, kad ne. Stebėjau ne vienerias Panevėžio U-19 rungtynes. Čempionais Panevėžio komanda tapo lygoje kurioje rungtyniavo 1997/98 metų gimimo vaikinai. Panevėžio komandoje pirmu smuiku griežė komandos lyderiai J. Skinderis, M. Vasiliauskas ir kiti 1997 gimimo sporto gimnazijos vaikinai. Labai įdomu, jei Vilniaus „Žalgirio B“ vaikinai (J. Lasickas, L. Valvonis, E. Marazas, J. Momkus, E. Stočkūnas, L.Vaičiūnas ir kiti) būtų rungtyniavę Elitinėje jaunių lygoje, o ne LFF Pirmoje lygoje, ar būtų Panevėžio komanda tapusi čempionais? Jei tiksliai atsimenu, kai Žalgirio komanda žaidė šia sudėtimi Elitinės lygos rungtynes Panevėžyje, jie labai lengvai laimėjo rezultatu 4:0. Todėl iš Elitinės jaunių lygos čempionų žaidėjų U-19 rinktinėje ir nebuvo.

Komandoje kovo mėnesį prieš dvi draugiškas rungtynes su estais į rinktinę buvo iškviesti keturi panevėžiečiai. T. Rakašius vyko su komanda į Estiją, Svajūnas Čyžas išvakarėse treneriui pasakė, kad sunkiai serga vienas jo artimųjų ir išvyko iš rinktinės, Vaidas Kavaliauskas tą patį vakarą pranešė, kad skauda kirkšnį. Komandos daktarui apžiūrėjus žaidėją buvo nuspręsta leisti jam vykti namo. Tačiau įsivaizduokite kokia buvo mano nuostaba, kai jau po dviejų dienų abu šie žaidėjai rungtyniavo FK Panevėžio gretose Pirmoje lygoje. Į paskutinę stovyklą Palangoje mes norėjome kviesti ir V. Kavaliauską ir P. Obolevičių, tačiau pats treneris V. Liubšys pranešė, kad abu serga. Tačiau vėl po 4 dienų jie abu žaidė Pirmos lygos rungtynes su Palangos komanda.
Kas liečia Svajūną Čyžą, jis rungtyniauja šiuo metu krašto saugo pozicijoje ir mūsų trenerių štabo įsitikinimu jis tikrai nėra geresnis už E. Jankauską, D. Šešplaukį, E. Stočkūną ar D. Vitkų.
Kalbant apie NFA komandos užimtą trečią vietą Elitinėje jaunių lygoje - tarp žaidėjų kurie yra dviem metais vyresni - tai tikrai geras rezultatas.

Matas Voronko žaidybiniame momente
Aš, kaip rinktinės treneris, daug bendravau su kolegomis kurie delegavo daugiausiai savo auklėtinių  į rinktinę: R. Vestartu, V. Liubšiu, Ž. Grudzinsku, A. Skerla, R.Garastu. L.Bičkausku, D. Bučma. Prieš kiekvieną stovyklą skambindavau treneriams, kalbėdavau apie žaidėjų formą, kaip jie šiuo metu atrodo, gal kuris žaidėjas padarė didelę pažangą, taip pat kokios problemos - ar kas traumuotas, ar kažką skauda. Po kiekvienų rungtynių žaidėjų klubams ir treneriams išsiųsdavome individualias rungtynių ataskaitas.
.
Už blogus rezultatus aš pilnai prisiimu atsakomybę - laimi komanda, pralaimi treneris. Klaidų daro visi, tame tarpe ir aš nesu išskirtinis. Tačiau aš labai norėčiau, kad mes, visi mažos valstybės futbolo treneriai, nustotume džiaugtis kito trenerio nesėkmėmis, ar pavydėti kitiems pergalių, Lietuvos rinktinė turi būti visų trenerių reikalas, mes turime padėti vieni kitiems, o ne apkalbėti kažkur per žiniasklaidą, nežinant situacijos iš vidaus. Man tai atrodo negražu.


Dar kartą, kaip pavyzdį galime žvilgtelti į kaimynų rezultatus: deja, mūsų situacija panaši: estai ir latviai grupėse užėmė paskutines vietas. Estai praleido 14 įvarčių ir nei vieno neįmušė. Tik vieni suomiai pateko į sekantį etapą. Rusija iškovojo grupėje tik trečią vietą.

Todėl pabaigai norėčiau visų futbolo treneriu paprašyti SIEKTI GERO REZULTATO VISIEMS KARTU. Ne apkalbomis, ne pykčiu ar pavydu, o pagalba vienas kitam - kaip treneris treneriui. Ačiū.“


Dėkojame už bendradarbiavimą!

- LVJFA